Kiekvienų metų paskutinį balandžio mėnesio sekmadienį minėdami Pasaulinę gyvybės dieną, susimąstome apie žmogaus gyvybės slėpinį, apie tai, iš kur Žemėje, begalinės Visatos mažojoje dalelytėje, atsirado žmogus, kas jis, kur jis keliauja begalinėje laiko erdvėje, ko jis siekia šios kelionės metu. Sunku atsakyti į šiuos klausimus šiuolaikiniam jaunam žmogui.

Tad džiaugiamės, kad į šiuos klausimus mums padeda rasti atsakymus statomo Švento Pranciškaus onkologijos centro Klaipėdoje vadovas, solidarumo akcijos „Vilties bėgimas“ iniciatorius pranciškonas brolis Benediktas.

Tolerancijos klubo ir dorinio ugdymo mokytojų iniciatyva ir šiemet - balandžio 22d. turėjome galimybę tiesiogiai pabendrauti su šia iškilia asmenybe.

Brolis Benediktas pabrėžė, kad Gyvybės diena – tai meilės įstatymo laikymosi diena, kada žmogus gerbia ne tik savo tėvą ir motiną, bet ir kiekvieną pažįstamą ar nepažįstamą žmogų. Girdime, kad vaikai žudo savo tėvus, kaimynas – kaimyną, jaunuoliai – bendraamžius ar senukus... Kasmet Lietuvoje nužudoma apie 350 žmonių, nuskriaudžiama (sužeidžiama, sumušama, kitaip smurtaujama, vagiama) apie 80 tūkst. žmonių. Kasmet Lietuvoje nusižudo beveik pusantro tūkstančio žmonių. Tai žmonės, praradę dvasinę ramybę, dvasines vertybes, krikščioniškąjį tikėjimą, susipykę ne tik su Dievu, bet ir savo artimaisiais, patys su savimi.

Gyvybės diena – tai gyvenimo prasmės ir tikslo ieškojimas, tikinčiajam atsigręžiant į Viešpatį, o netikinčiajam – į savo sąžinę. Kuriam greičiau pavyksta suvokti tą prasmę ir tikslą, tas greičiau supranta ir žmogaus gyvybės prasmę.

Brolis Benediktas jau treti metai pakviečia mus ir kitus klaipėdiškius įprasminti savo gyvenimą  solidarizuojantis su onkologiniais ligoniais akcijoje „Vilties bėgimas“. Ir mes, jau gimnazistai, pradedame suprasti, kad šiandien kiekvieno mūsų sparnai reikalingi jam, krentančiam į bedugnę.. Lietuvoje gyvena apie 100 tūkstančių vėžio liga stigmatizuotų žmonių, iš kurių  6 tūkstančiai yra klaipėdiškių. Kenčia ir jų artimieji.

Su jauduliu balse svečias prasitarė, jog kalbėdamas su ligoniais apie Šv. Pranciškaus onkologijos centrą, teiksiantį dvasinę, psichologinę ir socialinę pagalbą, šių ligonių akyse įžvelgia neįtikėtiną spindesį – vilties spindesį.

Tad kiekvienas, kuris prisideda ar nori prisidėti prie prie šio centro statybos pinigine auka, savanoryste, savo fizine ištverme bėgimo trąsoje, - tas prisideda prie vilties įžiebimo tam, kuris prarado viltį.