Atominės jėgainės uždarymas, kultūros sostinės projektai ir kiti duksliai nuvilnijusio finansinio dumblo aidai įtarumu atsimuša į kiekvieną naują idėją.
Tad nenuostabu, kad tokioj terpėj sumanymas statyti onkologijos paramos centrą, kuriam neišvengiamai reikalinga visuomenės auka, verčia abejoti nuoširdumu.
 
Beveik prieš 100 metų Romoje vienuolės, vadinamos „vargdienių seselėmis“, po Amžinąjį miestą stumdydavo savo vežimėlius, rinkdamos dėvėtus rūbus bei maisto likučius vargšams, rašė garsus to meto gydytojas Akselis Miuntė. Tada niekam nekilo abejonių jų nuoširdumu.
 
Kitų krikščionių vienuolių taikia ir nesavanaudiška misija prieš 800 metų įtikėjo net Mahometo kariai. Musulmonai nepakėlė ginklo prieš Šv. Pranciškų Asyžietį ir jo tikėjimo brolius, į kryžiaus žygį susiruošusius ne su kalaviju, bet su Šventuoju Raštu rankose ir malda lūpose.
 
Pasitikėjimą gera valia nūnai tenka auginti iš naujo.
 
Šiandienos broliai pranciškonai, onkologijos ligoniai, jų artimieji ir draugai, daugybė savanorių – susivienijo pastatyti pirmąjį Klaipėdoje ir Lietuvoje dvasinės, psichologinės ir socialinės pagalbos Šv. Pranciškaus onkologijos centrą vėžiu sergantiems ir jų artimiesiems.
 
2008-aisiais tam surengta pirmoji paramos akcija „Vilties bėgimas“.